1457 m. vasara

Daugiau mes nesišnekam apie mano dalią ar Anglijos ateitį. Džasperas pernelyg užsiėmęs. Jo nebūna pilyje ištisas savaites. Vasaros pradžioje jis sugrįžta su apskurusiu būriu, kraujosruvomis nusėtu veidu, bet šypsodamasis. Jis pasivijo ir sugavo Viljamą Herbertą; Velsui grąžinta ramybė, o jo valdžia vėl grįžo į mūsų rankas.

Džasperas išsiunčia Herbertą į Londoną kaip žinomą išdaviką, o mus pasiekia gandai, kad po teismo dėl išdavystės jis atsiduria Taueryje. Sudrebu išgirdusi, nes prisimenu, kaip senasis mano globėjas Viljamas de la Polis sėdėjo tame kalėjime, kai aš visai mažytė buvau priversta paskelbti, kad nesu jo globotinė.

— Tai nesvarbu, — aiškina man Džasperas, vos įstengdamas kalbėti per žiovulį, apėmusį jį per pietus. — Atleiskite, sese, jaučiuosi išsekęs. Rytoj pramiegosiu visą dieną. Herbertas nepasieks budelio trinkos, nors yra nusipelnęs. Pati karalienė mane įspėjo, jog karalius dovanos jam ir paleis, kad vėl galėtų mus puldinėti. Paminėsite mano žodį. Mūsų karalius — malonių meistras. Atleis net tam, kuris pakėlė kalaviją prieš jį patį. Dovanos tam, kuris kelia Angliją prieš jo valdžią. Herbertas bus paleistas, neilgai trukus grįš į Velsą, ir mes abu vėl draskysimės dėl tos pačios saujelės pilių. Karalius atleidžia Jorkams ir viliasi, kad jie gyvens su juo gražiuoju. Tai išties įrodo jo didybę. Margareta, jūs siekiate šventumo ir atsinešėte šį siekį iš giminės, nes karalius, man atrodo, irgi jį turi. Jis kupinas švelnumo ir didelio pasitikėjimo. Karalius niekam nejaučia neapykantos; kiekvienas žmogus jam atrodo pasitaisyti siekiantis nusidėjėlis, todėl jis daro viską, kad šiam padėtų. Negali nemylėti jo ir juo nesižavėti. Kalti karaliaus priešai, kad priima jo gerumą kaip leidimą elgtis taip, kaip jie nori. — Džasperas nutyla.

— Jis geras žmogus, bet ne karalius. Jis aukščiau mūsų visų. Todėl mums sunku. O paprasti žmonės regi tik silpnybę ten, kur yra dvasios didybė.

— Tačiau jis dabar sveikas? Dvaras sugrįžo į Londoną. Karalienė gyvena su karaliumi, jo vardu jūs apgynėte Velsą. Galbūt jis daugiau neužmigs, jo sūnus auga stiprus, karalius gali susilaukti kito vaiko. O Jorkai supras, kad gali šauniai gyventi valdomi šaunaus karaliaus? Juk jie supranta, kur jų vieta?

Svainis papurto galvą ir išsrebia antrą dubenį jautienos troškinio su balto pyrago rieke. Jis išalkęs, kelyje su savo vyrais jau kelias savaites.

— Jei atvirai, Margareta, nemanau, kad Jorkai kada nors nurims. Jie lanko karalių, kartais labai stengiasi dirbti jo naudai. Tačiau Henrikas silpnas netgi tada, kai sveikas, o kai užklumpa liga, išvis nieko nenutuokia. Jeigu nebūčiau atsidavęs jam širdimi ir siela, būtų sunku likti jam ištikimam. Imčiau abejoti, kas bus toliau. Ričardu Jorku niekada nesuabejojau. Man rodos, jis pažįsta ir myli karalių, žino, kad yra karališkos kilmės, tik kad neįšventintas į karalius. O Ričardu Neviliu, Varviko grafu, pasitikiu tik tiek, kiek pasiekiu strėle. Jis taip įpratęs valdyti visą Šiaurę, kad neranda priežasčių, kodėl negalėtų valdyti visos šalies. Tiek Jorkas, tiek Nevilis, ačiū Dievui, nedrįsta paliesti karūnuoto karaliaus, bet kaskart jam susirgus iškyla klausimas: kada jis pasveiks, ką mums daryti, kol jo būklė pagerės? Iškyla klausimas, kurio niekas nedrįsta ištarti garsiai: ką darysime, jeigu jis niekada nepasitaisys?

— Blogiausia, kad turime karalienę, kuri pati nustatinėja įstatymus. Kai karalius nugrimzta į svajas, tampame laivu be vairalazdės, o karalienė — vėju, kuris gali nešti į bet kurią pusę. Jeigu manyčiau, kad Žana D’Ark buvo ne šventa mergelė, o ragana, kaip kai kas tvirtina, spėčiau, kad ji prakeikė mus karaliumi, kuriam pirmiausia rūpi sapnai, ir karaliene, kuri labai rūpinasi Prancūzija.

— Nekalbėkite taip, nekalbėkite! — sudraudžiu išgirdusi šmeižiant Žaną ir tildydama Džasperą uždedu delną ant jo rankos. Akimirką mūsų rankos susiliečia. Džasperas švelniai ištraukia plaštaką iš po mano delno, lyg nenorėtų būti liečiamas netgi taip seseriškai.

— Pasakoju jums tai pasitikėdamas, kad niekam apie tai neprasitarsite, tik savo maldose, — tęsia jis. — Bet kai ištekėsite šį sausį, kalbėsimės tik apie šeimos reikalus.

Jaučiuosi įskaudinta, kad jis atsitraukė nuo mano prisilietimo.

— Džasperai, — tyliai ištariu, — nuo sausio neturėsiu pasaulyje nieko, kas mane mylėtų.

— Aš jus mylėsiu, — pažada jis pakuždomis. — Kaip brolis, draugas, kaip sūnaus globėjas. Visada galėsite rašyti man, aš visada atsakysiu kaip brolis, draugas ir jūsų sūnaus globėjas.

— O kas pasikalbės su manimi? Kas matys tokią, kokia esu?

Džasperas patraukia pečiais.

— Kai kurie gimstame vienatvei visą gyvenimą, — atsako. — Nors ištekėsite, vis tiek galite jaustis vieniša. Galvosiu apie jus, gyvenančią didinguose Linkolnšyro rūmuose su Henriku Stafordu leisdamas dienas čia be jūsų. Pilis atrodys labai tyli ir keista. Akmens laiptai ir koplyčia ilgėsis jūsų žingsnių, vartai — jūsų juoko, o sienoms trūks jūsų šešėlio.

— Bet jums liks mano sūnus, — įgeliu kaip visada pavydžiai.

— Saugosiu jį netekęs Edmundo ir jūsų, — linkteli jis.